Per šias šventas Velykas susitikime su prisikėlusiu Kristumi. Jis nuglėjo mirtį ir nuodėmę“, – sveikindamas šv. Velykų proga kviečia arkivyskupas Gintaras Grušas.
„Šiais metais Velykoms ruošėmės kitaip nei įprastai. Per visą Gavėnią ir Didįjį Penktadienį matėme karo vaizdus iš Ukrainos. Mes, kaip ir apaštalai, kartais prarandame viltį. Esame kaip prie artimojo kapo – pasitraukdami žinome, kad yra prisikėlimo viltis, bet širdyje ir gyvenime dar jaučiame to žmogaus trūkumą. Tad šias Velykas turime pasitikti taip, kaip jas pasitiko apaštalai – gyvai susitikdami su Jėzumi, su Prisikėlusiuoju.
Linkiu Jums visiems vilties kupinų, ramybės duodančių ir džiaugsmingų šv. Velykų.“
Popiežius: esame sukurti ne vien darbui, bet ir pramogai…
Bažnyčia laimina ir lydi keliaujančių pramogų parkų darbuotojus, jiems skelbia Kristų Išganytoją, kuris keliaudavo po miestus ir kaimus visiems skelbdamas džiugiąją Dievo karalystės žinią, pasakė popiežius audiencijoje pirmadienį Italijos nacionalinės pramogų parkų asociacijos nariams.
Gavėnia
Velykos – smagiausia ir laukiamiausia daugelio šventė, tačiau ar visi pakankamai žinome apie jos prasmę? Velykos krikščionybėje simbolizuoja Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo šventę, kuri yra viena reikšmingiausių tikinčiųjų pasaulyje. Pasiruošti šiai šventei skiriamas keturiasdešimties dienų laikotarpis, prasidedantis Pelenų trečiadienį.
Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas
GAVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos.
Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą.
Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams.
Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, – prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai.
Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.
Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai, ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai Bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Ir jeigu atrodys, kad mums nesiseka, kad mes nesugebame, kad neturime jėgų, kad viskas beprasmiška, prisiminkime savo Dangiškąją Tėvą. Jis stovi, Jis laukia, Jis priims kiekvieną, kuris iš širdies gelmių nuoširdžiai pasakys: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau…“
Br. kun. Saulius Bytautas OFM