Vaidotų Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo parapija yra svarbus dvasingumo centras Pagirių seniūnijoje . Įsikūrusi ramioje vietovėje, bažnyčia ir parapija kviečia visus ieškančius prasmės ir bendrystės.
Bažnyčios grožis ir istorija
Vaidotų bažnyčia yra išskirtinė savo architektūra ir ilga istorija. Jos statybos prasidėjo 1910 m., o šiandien ji yra svarbus kultūros paveldo objektas. Bažnyčios vidus alsuoja ramybe ir dvasingumu, o vitražai bei paveikslai sukuria ypatingą atmosferą.
* * Parapijos veikla
Vaidotų parapija siūlo įvairias veiklas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Čia organizuojamos pamaldos, šventės, katechezės, maldos grupės ir kiti renginiai. Parapija taip pat aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, organizuodama labdaros akcijas ir kitas iniciatyvas.
* Kaip rasti daugiau informacijos?
Norėdami sužinoti daugiau apie Vaidotų parapiją, galite apsilankyti jų oficialioje svetainėje arba socialiniuose tinkluose. Taip pat galite susisiekti su parapijos kunigu telefonu arba elektroniniu paštu.
* Vaidotų parapijos svetainė: https://vaidotuparapija.lt/
* Vaidotų parapijos kontaktiniai duomenys:
* Telefonas: +370 600 26987
* El. paštas: vaidotu.parapija2020@gmail.com
Kodėl verta apsilankyti?
Vaidotų parapija – tai vieta, kur galite rasti ramybę, prasmę ir bendruomenę. Čia galite dalyvauti šventėse, pabendrauti su kitais žmonėmis ir sustiprinti savo tikėjimą.
Kviečiame Jus apsilankyti Vaidotų parapijoje!
Sauliaus atsivertimas. Michelangelo freska Vatikano rūmų šv. Pauliaus koplyčioje (1542-1545 m.)
Antrais po Kristaus į dangų žengimo metais Saulius, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga iš dangaus jį apšvietė šviesa, ir jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų.“ Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“
Sauliaus atsivertimas – detalė. Michelangelo freska Vatikano rūmų šv. Pauliaus koplyčioje (1542-1545 m.)
Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios.“ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą ir priėmė Krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.
Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“ O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas“ (Apd 9, 1-22).
Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo netikėto ir ryžtingo atsivertimo sinonimu. Šitaip įsitikinęs, kad Kristus gyvas savo Bažnyčioje, Saulius vykdė dieviškojo balso nurodymus.
Apaštalai jį pavadino Pauliumi (lot. k. paulus – „mažas“ – šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo).
Dievas suteikė visiems vyrams ir moterims laisvą valią, tačiau Jis išlieka visagalis, sugebantis įkvėpti mums norą keisti savo mintis ir norus. Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimas mus moko, kaip nuostabiai veikia dieviškoji malonė.
Vitražas mūsų bažnyčioje
virtražo dailininkas Nerijus Baublys
Tadeusz Rostworowski
Rostworowski Tadeusz (Tadeušas Rostvoròvskis) 1860 03 21 Lomžos sr. 1928 08 23 Vilnius, lenkų architektas, dailininkas.
Išsilavinimas ir veikla
1877–82 Peterburgo dailės akademijoje studijavo architektūrą. Atvykęs į Vilnių vertėsi privačia praktika, 1908 įkūrė architektūrinę dirbtuvę. Nuo 1920 dirbo Valstybės geležinkelių Vilniaus direkcijoje; suprojektavo geležinkelių stočių pastatų Vilniaus rajone.
T. Rostworowskis buvo talentingas piešėjas – pastele ir akvarele piešė portretus, žirgus, Narovlės dvare (dabar Baltarusija, Gomelio sr.) ištapė lubų plafoną. Buvo Mokslo ir meno muziejaus Vilniuje vienas steigėjų (1906), dovanojo jam savo kūrinių.
Projektai
Pastatė daugiau kaip 20 namų, 10 bažnyčių, 10 dvaro rūmų. Svarbesni projektai: bažnyčių – Šv. apaštalo Andriejaus Lentupyje (dabar Baltarusija), Šv. Jono Krikštytojo Benekainyse, Šv. Pauliaus Atsivertimo Baltojoje Vokėje (Vaidotai) (visos 20 a. 1 dešimtmetis), dvarų rūmų – angliškų kotedžų stiliaus Lebiodkoje (dabar Baltarusija) ir Šešuolėliuose (1900), Lančiūnavoje (1909, sekta Łazienkų rezidencijos Varšuvoje pavyzdžiu), Rudakave (dabar Baltarusija, 1900). Vilniuje pastatė du I. Smaženevičiaus nuomojamus namus (V. Šopeno gatvėje 3, 1894, J. Basanavičiaus gatvėje 15, 1896), taikydamas neobaroko ir neoklasicizmo formas suprojektavo jam priklausančius Jurgio viešbutį (Gedimino prospekte 20) ir tris nuomojamus namus (Sodų gatvėje 17, V. Šopeno gatvėje 1, Pylimo gatvėje 4), t. p. moderno stilistikos namus Teatro gatvėje 9, Islandijos gatvėje 4, vilą P. Skorinos gatvėje 16.
2023-11-25
Motina kuri visada paguos. Gražus ir nuostabus paveikslas Vaidotuose.
Lankantiems Vaidotuose, verta užsukti į bažnyčia kuri vadinasi Šv. Apaštalo Pauliaus Atsivertimas..Kodėl? Kad, Statybininkų gatvėje 3 esančioje šventykloje galima pamatyti neįprastą Paguodos Dievo Motinos paveikslą.
Per šias šventas Velykas susitikime su prisikėlusiu Kristumi. Jis nuglėjo mirtį ir nuodėmę“, – sveikindamas šv. Velykų proga kviečia arkivyskupas Gintaras Grušas.
„Šiais metais Velykoms ruošėmės kitaip nei įprastai. Per visą Gavėnią ir Didįjį Penktadienį matėme karo vaizdus iš Ukrainos. Mes, kaip ir apaštalai, kartais prarandame viltį. Esame kaip prie artimojo kapo – pasitraukdami žinome, kad yra prisikėlimo viltis, bet širdyje ir gyvenime dar jaučiame to žmogaus trūkumą. Tad šias Velykas turime pasitikti taip, kaip jas pasitiko apaštalai – gyvai susitikdami su Jėzumi, su Prisikėlusiuoju.
Linkiu Jums visiems vilties kupinų, ramybės duodančių ir džiaugsmingų šv. Velykų.“
Popiežius: esame sukurti ne vien darbui, bet ir pramogai…
Bažnyčia laimina ir lydi keliaujančių pramogų parkų darbuotojus, jiems skelbia Kristų Išganytoją, kuris keliaudavo po miestus ir kaimus visiems skelbdamas džiugiąją Dievo karalystės žinią, pasakė popiežius audiencijoje pirmadienį Italijos nacionalinės pramogų parkų asociacijos nariams.
Gavėnia
Velykos – smagiausia ir laukiamiausia daugelio šventė, tačiau ar visi pakankamai žinome apie jos prasmę? Velykos krikščionybėje simbolizuoja Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo šventę, kuri yra viena reikšmingiausių tikinčiųjų pasaulyje. Pasiruošti šiai šventei skiriamas keturiasdešimties dienų laikotarpis, prasidedantis Pelenų trečiadienį.
Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas
GAVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos.
Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą.
Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams.
Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, – prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai.
Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.
Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai, ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai Bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Ir jeigu atrodys, kad mums nesiseka, kad mes nesugebame, kad neturime jėgų, kad viskas beprasmiška, prisiminkime savo Dangiškąją Tėvą. Jis stovi, Jis laukia, Jis priims kiekvieną, kuris iš širdies gelmių nuoširdžiai pasakys: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau…“
Br. kun. Saulius Bytautas OFM