Aktualijos

 

Gegužės mėnuo yra skirtas mūsų dangiškajai motinai – švč. Mergelei Marijai.

IMG 20210516 142728

Švč. Mergelės Marijos litanija

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Marija,   |   melski už mus!
Šventoji Dievo Gimdytoja,
Šventoji Mergelių Mergele,
Motina Kristaus,
Motina Bažnyčios,
Motina Dievo malonės,
Motina Gailestingumo,
Motina tyriausioji,
Motina skaisčiausioji,
Motina nepalytėtoji,
Motina nesuteptoji,
Motina meilingoji,
Motina stebuklingoji,
Motina geroji patarėja,
Motina Sutvėrėjo,
Motina Išganytojo,
Mergele išmintingoji,
Mergele garbingoji,
Mergele šlovingoji,
Mergele galingoji,
Mergele maloningoji,
Mergele ištikimoji,
Teisybės paveiksle,
Išminties soste,
Mūsų linksmybės priežastie,
Dvasios inde,
Garbės inde,
Įstabusis maldingumo inde,
Paslaptingoji rože,
Dovydo bokšte,
Balčiausiasis bokšte,
Aukso namai,
Sandoros skrynia,
Dangaus vartai,
Aušros žvaigžde,
Ligonių sveikata,
Nusidėjėlių gynėja,
Nuliūdusiųjų paguoda,
Krikščionių pagalba,
Karaliene angelų,
Karaliene patriarchų,
Karaliene pranašų,
Karaliene apaštalų,
Karaliene kankinių,
Karaliene išpažinėjų,
Karaliene mergelių,
Karaliene visų šventųjų,
Karaliene be gimtosios nuodėmės pradėtoji,
Karaliene į dangų paimtoji,
Karaliene šventojo rožinio,
Karaliene šeimos,
Karaliene taikos,

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
atleisk mums, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
išklausyk mus, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
pasigailėk mūsų!

TAVO APGYNIMO ŠAUKIAMĖS, * šventoji Dievo Gimdytoja! * Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, * bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk. * Mergele garbingoji ir palaimintoji, * mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, * su savo Sūnumi mus sutaikink,  savo Sūnui mus paveski, * savo Sūnui mus atiduoki!

Melski už mus, šventoji Dievo Gimdytoja!
Kad taptume verti Kristaus žadėjimų!

Melskimės. Meldžiame tave, Viešpatie Dieve, Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, leisk mums, savo žmonėms, išsigelbėti iš dabartinių sielvartų, visados džiaugtis sielos bei kūno sveikata ir gėrėtis amžinąja linksmybe. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog per amžius nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kuris bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Pasitikėdami ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie tavo kojų. Tu, Įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.

____________________________________________________________________________________________________________________

„MEILĖS DŽIAUGSMAS, IŠGYVENAMAS ŠEIMOJE, YRA IR BAŽNYČIOS DŽIAUGSMAS“ (AL 1)

Šeima – Amoris Laetitia metų pradžiai

   Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva pradėjome šeimai skirtus metus Šeima – Amoris Laetitia (Šeima – meilės džiaugsmas). Šis pavadinimas nurodo į prieš penkerius metus popiežiaus paskelbtą apaštališkąjį paraginimą Amoris Laetitia. Jis kalba apie meilę šeimoje ir siūlo kryptis, kokiu būdu šeima gali patirti džiaugsmą būti dovana Bažnyčiai ir visuomenei. Tai vertinga medžiaga apmąstymui ir įgyvendinimui.

Popiežius sako, kad „meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas“ (AL 1). Tuo būdu jis atkreipia dėmesį į abipusį ryšį tarp šeimos ir Bažnyčios. Juk šeima yra „namų Bažnyčia“, o dėl bendrystės ryšio tarp šeimų ir visa Bažnyčia tampa „šeimų šeima“. Daugybę žmonių apimančioje Bažnyčios bendruomenėje turi būti jaučiama šeimos dvasia, kai vieni kitus pažįstame vardu. Praktiškai tai gali būti įgyvendinama, bendraujant ir bendradarbiaujant mažesniuose rateliuose: šeimų grupelėse, maldos susitikimuose, karitatyvinėje, ugdomojoje ir kitose panašiose veiklose.

Bažnyčios bendruomenė ypač brangina Eucharistiją, kuri yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen Gentium 11). Joje, prie Dievo žodžio ir Kristaus Aukos stalo, esame maitinami mus vienijančia Gyvenimo Duona. Šv. Mišiose patirtą Dievo gailestingumą paliudija konkreti artimo meilė, kurią stengiamės parodyti ne tik namiškiams, bet ir kiekvienam sutiktam žmogui. 

Kaip visõs Bažnyčios bendruomenės, taip ir šeimõs kertinis akmuo yra Jėzus Kristus. Jis iškėlė santuoką į sakramento garbę, kad ji būtų Jėzaus Kristaus meilės Bažnyčiai atspindžiu. Per šį sakramentą vyras ir žmona save dovanoja vienas kitam, kad patirtų neatšaukiamos, ištikimos, vaisingos meilės džiaugsmą. Ši kilni ir atsakinga misija yra įmanoma, šeimoje įsiklausant vieniems į kitus ir atsiremiant į Dievą. Santykis su Dievu, kuris pranoksta mus visus ir kiekvieną myli, daro atidesniu ir kitam žmogui.

Jėzus kreipia žvilgsnį į pradžią, kai Dievas „sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“, kurie glausis vienas prie kito, „ir du taps vienu kūnu. [...] Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 5-6). Istorijos eigoje buvo ir yra skirtingų praktikų, požiūrių į santuoką, skyrybas, tačiau Jėzus atkreipia dėmesį į pradinę Kūrėjo mintį. Jis kviečia grįžti prie šaknų, pradinio Dievo plano.

Nors ir nuolat pabrėždama šį santuokos idealą bei ragindama sutuoktinius jo siekti, Bažnyčia neužmiršta ir kitų sutuoktinių, šeimų, kurių gyvenimas dėl įvairių priežasčių šio idealo neatitinka. Joms taip pat yra vietos Bažnyčios bendruomenėje. Nors ir negalėdamos pakeisti esamos savo situacijos, pilnai dalyvauti sakramentiniame gyvenime, jos yra kviečiamos atsigręžti į Dievo gailestingumą, melstis, daryti gera ir mylėti taip, kaip šiandien joms yra įmanoma.

 Šie metai tegul paskatina kurti bendrystę: šeimoje pagal galimybes melstis kartu, valgyti kartu, klausytis vieniems kitų. Mokykimės kalbėtis be patyčių, arogancijos, kito žmogaus žeminimo, įžeidinėjimo. Ne be reikalo Kristus perspėja, jog kas sako savo broliui „Beproti!“, „tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Toks bendravimo būdas ateina iš piktojo, kuris yra skaldytojas ir „brolių kaltintojas“ (Apr 12, 10). Šeima tebūna pirmoji vienybės, dialogo, meilės mokykla: viso to, ko labai reikia visuomenei.

Taip pat ir Bažnyčios bendruomenė tebūna labiau matoma kaip atvira kiekvienam žmogui. Požiūrių įvairovė tegul netampa gąsdinančiu iššūkiu, bet veikiau proga liudyti gebėjimą keliauti kartu, mokantis vieniems iš kitų ir būnant atviriems Šventajai Dvasiai, vedančiai į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Vienijami to paties Krikšto ir to paties tikėjimo išpažinimo, visgi prisiminkime, kad Bažnyčia nėra vien „teisiųjų“ namai. Juk Dievo Karalystė, kurios „ūglys ir pradžia žemėje“ (LG 5) yra Bažnyčia, yra panaši į lauką, kuriame iki pjūties meto auga ir kviečiai, ir raugės (plg. Mt 13, 24-30). Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek Bažnyčia bus matoma kaip atvira bendruomenė, priimanti ir nusidėjėlį, klystantį bei kantriai lydinti jį link gyvenimą perkeičiančio Dievo gailestingumo.

Kiekviena šeima tegul kreipia žvilgsnį į Šventąją Šeimą. Jos gyvenime ne viskas buvo taip idealu, kaip galėtume įsivaizduoti. Jėzus gimė gyvulių tvarte, o visa Šeima netrukus patyrė pabėgėlių dalią. Tačiau, kaip sako popiežius Pranciškus, „keliais varganais vystyklais ir meilės gausa Marija pavertė gyvulių tvartą Jėzaus namais“ (Evangelii Gaudium 286). Tai tepadrąsina šeimas atsiverti didesnei meilei netgi savo neidealiose situacijose. Tepadeda Viešpats atsigręžti į Jį ir į vienas kitą, tėvams į vaikus ir vaikams į tėvus. Gal šis žvilgsnis leis pastebėti, kad jūsų namuose būtų vietos dar vienam sūnui ar dukrai: galbūt tam, kuris šiuo metu auga vaikų namuose ir svajoja, kad galėtų į ką nors kreiptis „mama“, „tėti“.

Klauskime savęs, kokiu būdu mano ir mano šeimos gyvenimas kviečia ir kitus ateiti prie tos versmės, kuri yra sekmadienio Eucharistija? Kaip mūsų pavyzdys patraukia artintis prie Dievo gailestingumo? Kokiu būdu mūsų laikysena paskatina kitus į gėrį? Kaip galėčiau prisidėti, kad parapijos bendruomenėje būtų labiau jaučiama šeimos dvasia?

Tebūna šie Šeimos metai palaiminti santarve mūsų namuose. Kiekviena šeima tepatiria meilės džiaugsmą ir tegul būna bendrystės bei maldos židiniu, palaiminimu Bažnyčiai ir pasauliui.

_______________________________________________________________________________________________________________________________

 Sigitas Tamkevičius. „Mokytojau, ką gero turiu daryti?“

Evangelija pasakoja apie vieno jaunuolio pokalbį su Jėzumi (Mt 19, 16–22). Šis jaunuolis nuo jaunystės laikėsi Dievo įsakymų, bet išgirdęs, kad Galilėjoje pasirodė nuostabius darbus darantis Mokytojas, panoro susitikti ir pasiteirauti, ar jis gerai elgiasi. Kaip mini evangelistas, tai buvo geras vyras ir, reikia manyti, tikėjosi išgirsti pagyrimą. Jėzus priminė, kad į amžinąjį gyvenimą veda Dešimt Dievo įsakymų. Išgirdęs jaunuolio atsakymą, kad šis jų laikosi nuo pat jaunystės, pakvietė jį žengti toliau sakydamas „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Deja, Jėzaus pasiūlymas jaunuoliui atrodė per sunkus. Jis nusiminęs pasitraukė, nes, kaip pažymi evangelistas, turėjo daug turto.

Jėzus pakvietė atsisakyti to, kas šiam jaunuoliui buvo labai brangu. Pakvietė eiti evangelinio radikalizmo keliu – atsisakyti to, kas gali būti kliūtis tikrai Dievo meilei. Kas tikrai myli, tas nesidera, bet atiduoda viską. Kai trūksta meilės, tuomet prasideda derybos.

Šv. Pranciškus Asyžietis, išgirdęs Dievo kvietimą siekti tobulesnio gyvenimo, paliko turtingų tėvų namus, puošnius drabužius atidavė elgetai ir pasirinko gyvenimą visiškame neturte. Jo turtas – Jėzus, kurį nuo dabar myli ir kuriam nori paaukoti viską.

Panašus buvo ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Trokšdamas padėti savo tautiečiams, gyvenantiems carinėje priespaudoje, jis ne organizavo sukilėlių, kaip kunigas Antanas Mackevičius, nes žinojo, kad kas pakelia kardą, nuo kardo ir žūsta, bet telkė pasišventėlius Dievo darbui. Palaimintasis Jurgis žinojo, kad žmogus gali tapti laisvas tik tuomet, kai laisva jo dvasia, kai jos nevaržo jokie vidiniai pančiai. Jis atnaujino dėl carinės priespaudos baigiančią sunykti Marijonų vienuoliją, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje ir Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijas, kurios nuveikė daug gerų darbų Lietuvoje, Lenkijoje, Amerikoje ir kitose šalyse ir iki šiolei tarnauja žmonėms.

Mielas jaunime, Kristus ir tave kviečia eiti evangelinio radikalizmo keliu. Kviečia nebūti tokiu jo sekėju, kuris tik išoriškai būtų matomas kaip tikintis žmogus, bet širdis būtų toli nuo evangelinių vertybių. Palaimintasis Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje, kvietė mūsų jaunimą atsiverti Kristui. Dariaus ir Girėno stadione kalbėjo: „Lietuvos jaunime! Atidarykite duris Kristui! Kristus jus pažįsta ir myli! Priimkite Evangeliją kaip išganymo dovaną. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite. Būkite Kristaus liudytojai.“

Prie šių popiežiaus žodžių dar pridėčiau vieną Jono Pauliaus II dažnai kartojamą žodį: „Nebijokite!“ Jaunime, nebijokite priimti Kristų į savo gyvenimą! Kartais jauni žmonės mąsto: jei visiškai priims Kristų ir jo Evangeliją ir gyvens kaip jis moko, gal praras džiaugsmą ir laimę? Siekti laimės kiekvienam, ne tik jaunam žmogui, yra labai svarbu. Iš tikrųjų Dievas ne plėšikas, kuris kėsintųsi atimti iš žmogaus tai, kas jam labai brangu. Dievas žmogų myli ir nori, kad jis būtų labai laimingas. Tačiau, siekiant laimės, galima įsipainioti į visokius erškėtynus.

Man nelaisvės metais teko sutikti daug jaunų žmonių, nuteistų už įvairius nusikaltimus: vagystes, plėšikavimus, prekybą narkotikais ir net už žmogžudystes. Jie buvo labai nelaimingi dėl to, kad atsidūrė už grotų, tačiau kažkada jie, panašiai kaip dabar mes, norėjo būti laimingi, tik pasirinko netikros laimės kelią. Pasirinko kelią, kurį jiems pasiūlė melo tėvas – velnias.

Ko reikia, kad būtume laimingi? Senajame Testamente Dievas išrinktajai tautai davė Dekalogą – būtiniausias gaires, kurių reikia laikytis, kad būtume žmonės pagal Dievo mintį, o drauge ir laimingi.

Jėzus Kristus paliko palaiminimus, užrašytus Evangelijoje pagal Matą. Jėzus kalbėjo: palaiminti dvasingieji vargdieniai, palaiminti romieji, palaiminti trokštantys teisybės, palaiminti tyraširdžiai, persekiojami dėl teisybės ir t. t. Šie palaiminimai yra tarsi visa Kristaus skelbtos Gerosios naujienos santrauka. Juos reikia gerai išstudijuoti, maldoje apmąstyti, nes tai pagrindas, ant kurio galime statyti gražų ir laimingą gyvenimą. Toks gyvenimas yra šventas.

 

Dvasingas vargdienis nebūtinai turi būti skurdžius, bet jis niekuomet nepavers pinigų stabu ir jų negarbins. Romusis nėra nevalyvas stuobrys, leidžiantis visiems jį stumdyti, bet sugeba už smūgį neatsakyti smūgiu. Tyraširdis suvokia, kad yra Dievo vaikas ir negali voliotis moraliniame purve. Alkstantis teisybės – ne tas, kuris ant gatvės grindinio užrašo žodį: „Tiesos“, bet kuris kasdieniame gyvenime nenukrypsta nuo Evangelijos tiesos.

Gyventi pagal Evangeliją nėra sunku, bet nėra ir lengva, nes kaskart tenka atsispirti pagundoms ir nugalėti pasaulio priešiškumą. Esminis dalykas – į neapykantą neatsakyti neapykanta ir nemanyti, kad neteisybe galima ką nors laimėti. Mūsų kelias, kuriuo kviečia eiti Kristus, yra meilės kelias. Tikros, tarnaujančios, save dalijančios meilės kelias.

Sekmadienio naktį piktadariai nepadoriais žodžiais aprašinėjo palaimintojo Jono Pauliaus II paminklą Santakoje. Užrašyti žodžiai liudija moralinį sąmyšį, buvusį to, tikriausiai jauno, žmogaus širdyje, neapykantą, panieką tam, kas daugumai Lietuvos žmonių yra šventa. Jei į šią piktadarybę atsakytume neapykanta, būtume panašūs į tą patį nusikaltėlį. Maldoje palinkėkime jam Dievo gailestingumo ir atgailos malonės.

Palaimintasis Jonas Paulius II kvietė Lietuvos jaunimą ieškoti tiesos duonos: „Nesibaiminkite prašyti kunigų krikščioniškos tiesos duonos. Nebijokite ieškoti Dievo ir jo tiesos.“ Ši tiesa randama Šventajame Rašte ir Katekizme. Prieš devyniolika metų, kai lankėsi popiežius, mes dar neturėjome lietuvių kalba plataus Bažnyčios Katekizmo, neturėjome jaunimui skirto katekizmo „Youcat“. Šiandien turime viską, tik reikia tą duoną valgyti – skaityti, mąstyti ir maldoje ją paversti savo kasdieniu gyvenimu.

 

bernardinai.lt

 

Mūsų parapijos atstovai Vokietijoje

erfurt

 

 Bažnyčių ir bokštų miestas Erfurtas

 

Liepos 9-13 dienomis Auricho katalikiškos bendruomenės kvietimu Vaidotų parapijos atstovų grupė lankėsi Vokietijoje. Pusdienį praleidę įspūdingame bažnyčių, bokštų ir tiltų mieste –Erfurte, keliavome į šiaurę, vieną gražiausių Žemutinės Saksonijos miestų –Aurichą.

 

Pirmas sustojimas Erfurte

 

Mus labai šiltai priėmė šio miesto katalikų bendruomenė. Kiekviena diena buvo kupina veiklos, susitikimų, įspūdžių ir tiesiog draugiško bendravimo. Šeimininkai noriai dalijosi patirtimi, kaip jie organizuoja ir vykdo labdaringą veiklą, supažindino su parapijos veikla.

 

Per keletą dienų mes aplankėme Aurich, Emden, Wittmund, Wiesmoor, Osnabrück miestelius, dalyvavome šv. Mišiose, kur kartu su vokiečiais meldėmės ir giedojome.

 

Ypatingą įspūdį paliko Bad Iburgo botanikos sodas bei keletas valandų, praleistų prie Šiaurės jūros. Be galo dėkingi esame Auricho katalikų bendruomenės nariams, jų vadovams kunigui Johannesui, kunigui Karlui už svetingumą, globą ir nuoširdų bendravimą. Taip pat norėtume padėkoti mūsų parapijos klebonui Jurgiui už kelionės organizavimą, rūpestį, gerą ūpą išvykos metu, saugų vairavimą ir puikius vertėjo gabumus. Ačiū.

 

Nutraukos: Svetlana Gres.

 

2018.07.26